Senas romansas
Besileidžianti saulė manęs nenuves
Į dulkėtas miestelio gatves
Nėr tavęs, nebeliko tavęs
Ir manęs neprisimena dulkės
Tavo marmurą dulkės nusėdusios ėda
Stotys varganos bėgiais sudievu nurieda
Neišsaugota mano, apsaugok tą vietą
Kur manęs neatsimena dulkės
Oi, oooi, mmm, oi, hmmmmm
Gulkis saule, jau upės paklotos
Iškedentos jau priemiesčio pievos miglotos
Jausmai seniai susitaikė ir protas
Kad manęs neprisimena dulkės
Tiktai dūžtantis rytas pro gelžkelio pylimą
Varganom stotimis vėlei išveža mylimą
Ir kaip merdintis marmuras dulkėm pakyla man
To miestelio užmirštos dulkės
To miestelio užmirštos dulkės